Prieš kažką gydant...

Prieš kažką gydant, įsitikink, ar jie nori atsisakyti to, kas juos sargdina. – Hipokratas.

Sena tiesa, bet žvengiant į žmonių ligas, matosi, kad ji nesuprasta.

Žmonės meta svori įvairiomis programomis, bet visiškai nesirūpina emociniu valgymu ir trūkumo, kuris skatina ne maitinti kūną, o burnoje patirti malonumą, kurio kitose gyvenimo sferose nerandama…

Gydome alkoholikus ir narkomanus nuo priemonių, kuriomis jie save gina nuo dvasinio skausmo, bet svaiginimosi priežasties, skausmo, neliečiame…

Antidepresantais maitiname nerimo blaškomus žmones, nesigilindami į nerimo kilmę ir priežastį, kuri dažnai būna tokia skaudi ir jiems įprasta, su kuria jie taip susigyvenę, jog jaustis blogai, jiems įprasta.

Ir tai tampa panašu į tragikomediją…

Daugelis atsako, jog neturi laiko gilintis į šaknis savo bėdų, o kam jie laiko turi? Telikui? Shopingui? Veikloms vedančioms link sunkesnių ligų, didesnių kančių, ko pasekoje visi ims vengti jų, dėl fono negatyvių minčių? Laiko praktikai, kuri mus naikina, turime, o meditacijai ir savianalizei, jau per brangu?

AA susitikimuose yra įprasta pasakyti: Sveiki. Mano vardas … ir aš esu narkomanas.

Tai tarytum savotiška, vieša išpažintis, simbolizuojanti, jog aš turiu problemą, dėl kurios čia ir esu. Man reikia pagalbos, kad kalėčiau išsikapstyti, nes vienas pats nesugebu…

Tai pripažinimas, jog matau kas mane sargdina ir noriu to atsisakyti.

Bet jei mums „viskas gerai”, tik va viršsvoris, kažkoks nerimas ir nemiga, duokite vaistų, kad galėčiau tęsti savęs žlugdymą efektyviai ir su užsidegimu, nes dabar man tam trūksta jėgų…

O gal jėgų trūkumas tam skirtas ir yra, kad nustotumei muistytis, žvalgytis į išorę ir galų gale, nukreiptum akis į savo vidų, į save?

Galiu rašyti paklodes ilgų tekstų, bet kas iš jų, jei perskaitytas tekstas dar nereiškia veiksmo, tam reikia dar ir fizinių pastangų.

Nešk savo kūną pravėdinti oru miškų. Stebėk savo žingsnius, savo kvėpavimą ir pailsėk nuo lekiančių minčių…

Aaaaauuuuuuuuu……….

Kas tave sargdina? Nevardink man savo ligų ir simptomų jų, man neidomu. Man svarbiausia sužinoti, kodėl taip su savimi elgiesi, už ką save baudi, žemini ir dedi pastangas išvengti būti laimingu.

Tik kai pasieksime vietą šią, kaip atvirą išpažintį, nuoširdžiai balsu ištariamą, mes galime žengti pirmus žingsnius tolyn nuo ligų.

Ne anksčiau.

Tam reikia atsisakyti to, kas verčia tave jaustis ne žmogumi, o maišu pelų….

Iš kur tai žinau? Nes pats šiuo keliu ėjau ir vis dar einu…